RAZISKUJ
TIKIU. VADINASI, ESU.
skirta S. Šalkauskio 140-osioms gimimo metinėms
Stasys Šalkauskis buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos vienas iš steigėjų, narys, 1938–1940 m. – jos pirmininkas. Ši visuomeninė organizacija įkurta 1922 m. Ji reikšminga tuo, kad vienijo įvairių sričių Lietuvos mokslo žmones katalikus, kurie susitelkę organizavo įvairias akademines veiklas, rengė suvažiavimus, leido leidinius, tyrinėjo ir vertino to meto visuomenės gyvenimą. Priklausyti šiai organizacijai reiškė būti aktyviu visuomenės gyvenimo dalyviu. Ši organizacija sovietinės okupacijos Lietuvoje metais veikė Italijoje ir kt. šalyse, o 1990 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ji grįžo į Lietuvą ir veikia iki šiol.
Dar 1933 m. per pirmą Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimą S. Šalkauskis buvo paskelbtas nariu akademiku. Tai buvos išskirtinė garbė, nes tarpukary, per trumpiau negu du šios akademijos veiklos dešimtmečius, akademikais buvo paskelbta tik 10 žmonių. Šį vardą gaudavo tik ypatingai nusipelnę organizacijos nariai.
S. Šalkauskis 1921 m. įkūrė kultūros žurnalą “Romuva”, kuris siekė sujungti katalikiškų pažiūrų inteligentiją, Lietuvos patriotus ir visuomenininkus. Jau pirmame numeryje S. Šalkauskis suformulavo “Romuvos” draugijos, kurią planavo įkurti, principus. Deja, šio žurnalo išėjo tik du numeriai. Idėja tuo metu nesulaukė didesnio visuomenės palaikymo. Tad S. Šalkauskis nukreipė savo energiją į ateitininkų organizaciją.
Stasys Šalkauskis taip pat buvo literatūros, mokslo, visuomenės ir akademinio gyvenimo žurnalo “Židinys” bendradarbis, o nuo 1932 m. iki 1934 m. ir redaktorius. Šiame žurnale buvo spausdinami straipsniai istorijos, kultūros, literatūros, mokslo ir kt. temomis. Žurnalas atspindėjo krikščioniškąją pasaulėžiūrą.
Stasiui Šalkauskiui buvo labai svarbus valstybės gyvenimas. Jo filosofiniuose, publicistiniuose tekstuose ar laiškuose galima rasti demokratijos reikšmės pabrėžimo, rūpesčio dėl Lietuvos, kaip valstybės, likimo. Jis pats nepriklausė jokiai politinei partijai, tačiau nuolatos stebėjo šalies gyvenimą ir išsakydavo kritiką XX a. 3–4 deš. Lietuvos valdžiai, pasukusiai autoritarizmo keliu. Būdamas pilietiškas, laikydamasis savo idėjų ir matydamas jų neatitinkančią situaciją valstybėje, 1927 m. ir 1935 m. jis rašė laiškus prezidentui Antanui Smetonai ir juose išdėstė savo nuomonę: “Valstybės ir tautos gyvenime esti momentų, kai negalima tylėti žiūrint į tai, kas darosi aplinkui. Toks momentas dabar yra atėjęs mano sąžinei…” Jo įžvalgos dėl autoritarinio režimo, paralyžiuojančio pilietinės visuomenės raidą, buvo toliaregiškos.
S. Šalkauskis analizavo Lietuvos politinę situaciją ir pateikė naujos santvarkos metmenų planą, pavadintą “Pilnutinė demokratija”. Tai valdžios sąrangos modelis, galintis padėti sukurti pilnutinę demokratiją. Joje išdėstytos mintys apie tokią demokratiją, kuri sudarytų sąlygas organiškai valstybės ir visuomenės jungčiai. Projekte išskiriamos keturios valstybinės valdžios grandys: vyriausias valstybinės valdžios reiškėjas (Prezidentas), teisiamoji valdžia (Valstybės kontrolė ir Teismas), vykdomoji valdžia (Ministrų kabinetas ir ministerijos), nustatomoji valdžia (Didysis Seimas, Politiniai rūmai arba Mažasis Seimas, Korporacijų rūmai, Ideologinių bendruomenių rūmai).
S. Šalkauskis turėjo sumanymą parengti politinės filosofijos veikalą, netgi buvo sudaręs jo planą. Tačiau šie sumanymai liko nebaigti, o pradėti rankraščiai žuvo Antrojo pasaulinio karo audrose.
